They Cloned Tyrone Apžvalga

Aprašymas: Kaimynystėje gyvenantį narkotikų prekeivį Fonteiną nušauna konkurentas Aizakas, o kitą rytą jis patiria didžiulį šoką atsibudęs savo lovoje nesužeistas. Jis, Slidusis Čarlzas ir Jojo pradeda tirti šį incidentą ir galiausiai jų paieškos nuveda į didžiulį požeminį kompleksą, kuriame vyriausybės remiama laboratorija atlieka eksperimentus su vietiniais juodaodžiais gyventojais.

Pirma, filmas vietomis yra daug rimtesnis ir įtemptesnis nei gali atrodyti iš pradžių. Kelios scenos čia priverčia net atsistoti kedėję, kitaip sakant būna Pilnos Kelnės Įtampos. O tam padeda veikėjai kurie jaučiais labiau kaip karikatūros metami į pačias keisčiausias ir šūdinusias situacijas. Pala, o tai, kad veikėjai elgiasi kaip karikatūros nėra blogai? Ah… va čia ir filmo pliusas, viskas paaiškinama ir kiekvienas veiksmas gražiai sukrenta į vietas. Tad pagrindiniai veikėjai kartais gali atrodyti kaip manipuliuojami vaikai ir net nesuprantantys to patys. Turbūt jau supratote, jog daug kas čia paremta Amerikos istorija su rasizmu, eksperimentavimu, blogais rajonais, ir kitais, gan sudėtingais socialiniais konceptais. Tad jei nesidomėjote šias „mažiau skelbiamais” istorijos faktais, daugelis vietų atrodys perspaustos ar net absurdiškos… Bet jei žinosite bent kažką, iškart pastebėsite kas ir kaip… o svarbiausia kodėl… tai labai keistas filmas – vienu metu jis atrodo tyčiojasi iš afroamerikiečių kultūros tačiau kitu metu juos labai palaiko. Na, kaip mixas tarp seno tipo Blaxploitation istorijos ir dabartinio politinio supratimo…

Istorijos kurios maišo komedija su rimtais žanrais tapo mano mėgstamiausiais filmais, bet dažnai ta „komedijos” dalis būna labai silpna. Čia taip nėra, taip, humoras tikrai ne kiekvienam – jis dažnai remiasi stereotipais ir absurdo situacijomis, kuriomis kartais net man sunku patikėti. Tačiau patys „juokeliai” dažnai jaučiasi gan logiški, veikėjai nemėto prikolų po 2 sekundžių po to kai jų draugai mirė (Ehem, Marvel). Viskam tam padeda, jog humoras yra paskirstytas gan tolygiai, niekada nesijaučia lyg direktorius sakytų – „va šitoj scenoj reikia kokį sąmojį įdėti”. Tai labai paprasta komedija kurioje kas ketvirtas juokelis turi gilesne prasmę.

Realiai šis filmas neturi labai daug prie ko prisikabinti. Kameros darbas ar specialieji efektai tikrai nėra kažkokie įspūdingi, tačiau tokio bruožo filmui to užtenka. Kai kurie antraeiliai aktoriai gali būti silpnesni, tačiau Jamie Foxx ir John Boyega stipriai viską kompensuoją. Nors pripažinsiu kai kur audio miksavimas buvo gan keistas, trenk per kepurę, nieko negalėjau suprasti ką veikėjai sako. Ir nors suprantu kodėl tai daroma, bet pirma filmo pusė yra šiek tiek per ilga, ir norėtųsi vieną ar kitą scena bent dalimi pagreitinti… Manau didžiausia problema, jog filmas gan nišinis, tiek dėl politinių pasisakymų tiek dėl pačio blaxploitation žanro šaknų. Tačiau filmas nėra apgaulingas, jei pažiūrėję trailerį, neužsikabinsite ant stilistikos ir idėjos, tada filmas tikrai ne jums.