The Babysitter Apžvalga

Aprašymas: Kai vieną naktį Cole’as nemiega, jis staiga sužino, kad jo karšta auklė iš tikro priklauso šėtoniškam kultui. Ir būtent šią naktį, Cole turi tapti paskutinę jų auką. Tačiau šėtono garbintojai nežino su kuo prasidėjo, ir Cole savo namų taip lengvai neatiduos.

Pripažinsiu esu perspaustų filmų fanas. Žinoma viskas turi ribas, bet jei visur taškosi kraujai ir veikėjai elgiasi kvailai tačiau linksmai, tai 95% jog man filmas patiks. The Babysitter yra būtent tokia istoriją – kur viskas hiperbolizuotą ir jei bent momentą sustotum, pradėtum savęs klausinėti – „pala, pala, o tai kaip…?”. Tačiau filmas nesustoją ir beveik visą laiką laiko įmetęs aukščiausia bėgį. The Babysitter galbūt geriausiai apibūdinčiau kaip Vienas Namuose ir Klyksmas miksą, kuris neužtrunka per ilgai. Čia rasite daug spąstų, įvairių ir įdomių mirčių, bei gan kvailo humoro – kas penktadienio vakarui bus pats tas.

Jau užsiminiau apie šio filmo žiaurumą ir gan įdomias mirtis. Ir nors ne visos scenos čia yra kažkuo „unikalios”, daugelis jų yra šiek tiek labiau išdirbtos nei tiesiog „pykšt paukšt”. Visam šitam projektui labai svarbu buvo turėti blogiukus kurie būtų kartu ir pavojus mūsų pagrindiniam veikėjui ir galėtų būti logiškai jo įveikiami. Ir manau beveik visi aktoriai labai tinkamai parinkti ir gerai atlieka savo darbą. Jie tokie veikėjai kurių nebūtinai iš karto nemėgtum tačiau po kelių akimirkų su jais vienais norėtum iššokti per langą. Taip tai ganėtinai vieno tono veikėjai kurie nepademonstruos jums Šekspyrinio rašymo, tačiau tokiai paprastai istorijai tai pats tas. Dar pridėsiu, jog filmas naudoja gan mažai spec efektų ir viską remia realiais praktiniais efektais, kas man visada yra didelis pliusas, o ir pačio filmo kokybės atžvilgiu tai stipriai pasijaučia.

Pagrindinė problema, kad filmas jaučiasi lyg keliautų 3 skirtingais keliais vienu metu ir dėl to pats tonas ir pagrindinė mintis blaškosi lyg pašėlus. Tai persiduoda ir veikėjams – iš pradžių reikia išgyventi ir slėptis, tada kovoti, tada vėl slėptis… na manau suprantate. Kai kuriose vietose atrodo jog veikėjai tiesiog apsiverčia 180 laipsnių ir tampa super drąsūs ar pikti, bet tai trunka tik ta vieną sceną. Ir nors filme pilna įdomių idėjų, ties The Babysitter pabaiga pradėsite galvoti – „pala, ar aš nemačiau šito filmo”, bet ne, nematėte, tiesiog kuo toliau link galo tuo viskas tampa paprasčiau, ne prasčiau, tačiau paprasčiau…