OldBoy

Aprašymas: Po to, kai buvo pagrobtas ir įkalintas penkiolika metų, Oh Dae-Su paleidžiamas į laisvę, tačiau sužino, kad per penkias dienas jis turi rasti savo pagrobėją. Mūsų herojus leisis į labai įtemptas lenktynes, kur turės atrasti savo praeitį, ir konfrontuoti padarytas nuodėmes.

Įsivaizduokite jauną, spuoguotu veidu į ekraną spoksantį jaunuolį, kuris dėl kažkokių priežasčių yra įsitikinęs, kad netrukus žiūrės standartinę dramą apie meilę, seilę, ir dar kokias nesąmones. Ir tada įsivaizduokite tą patį jaunuolį filmo pabaigoje vaikštantį 15 kartų aplink kambary vien bandant suvirškinti, ką po velnių jis čia matė. Filmas manę sudaužė, suspardė, o aš sėdėjau ir norėjau DAR. Stiliumi, muzika, aktorių vaidyba, vien temomis ir idėjomis šitas filmas yra unikali patirtis, kuri tave sukrečia, tačiau kartu atrodo tokia pažįstama. Old Boy, net ir man, jaunam, iškarto pastatė Pietų Korėjos kino kūrėjus, kaip tuos, kurie laisvai galinėjasi su Holivudo milžinais. O taip, čia ne filmas su 5 milijonais spec efektų, tačiau meilė šiai istorijai atrodo trykšta per kraštus. Kiekvienas kadras, veikėjas, scena sukonstruota apgalvojant viską iki paskutinės detalės… Net per ekraną jauti kūrėjų meilę savo darbui…

Tai nėra veiksmo filmas, tačiau kartu tai istorija, kuri pakeitė tai, kovos scenų kūrimą. Šiandiena geriausių kovų sąraše ko gero rasite vieną scena iš šio filmo, kuri dažniausiai bus pirmoje vietoje… Ir nesunku suprasti kodėl. Ta scena tokia realistiška, kad atrodo pats jauti kiekvieną nepataikytą smūgį, kiekvieną baimės akimirką, o kai kažkas „užtaiko“ net pajauti to smūgio skonį. Aj, o dar neminėjau, visa šita kovos scena buvo nufilmuota vienu kadru… Tikrai taip, tiesiog, kai Holivudas paprastai veiksmo scenai turi 1 milijoną greitų kadrų pakeitimų, čia sustoja ir liepia tau skirti visą dėmesį. Nu negaliu, noriu gyventi su ta kovos scena, noriu būti ta kovos scena… aš esu ta kovos scena… man reikia pailsėti…

Kaip sukurti vieną veiksmingiausių pabaigų kino istorijoje? Paprasta. Pirmiausiai nereikia skirstyk savo veikėjų į „blogietis nori viską sunaikinti“ ir „gėrietis nori viską išgelbėti“. Tada pridėk brutualaus veiksmo, ir vieną žiauriausių keršto istorijų (tiek fiziškai tiek psichologiškai). Nesakyk, kas kaltas, o kas ne, nes tokių čia nėra. Tiesiog pasirūpink, kad visi veikėjai darytų dalykus ne vien tam, kad“nu čia juk filmas“. Ir pabaigai, palik žiūrovą patį susigalvoti ar ši pabaiga laiminga, liūdna, o gal nė tokia, nė tokia. Perspėsiu, kad nesijausite labai išgelbėję dieną po šitos istorijos, kad ir kaip narsiai apie save galvotume, kad ir kaip manytum esantis savo istorijos didvyris, galiausiai visi tiesiog esame sulūžusių svajonių ir praeities klaidų kratiniai. Jei dar nesate žiūrėję šio filmo, prašau skirkite kelias valandas, tam ką kino industrijoje pavadinčiau – unikalia patirtimi.