Kotaro Lives Alone

Aprašymas: Nepopuliarus mangų kūrėjas turi rūpintis nauju kaimynu, 5 metų vaiku, kuris, kad ir kaip keistą bebūtų gyveną visiškai vienas.

Ow…. ow… va taip tik galiu apibūdinti šia istoriją, tai tiesiog emocinis maratonas po kurio reikia truputį pailsėti, tačiau tiktai gerąja prasme. Ne, čia nėra „didelių blogių” ar kažkokių super duper pabaisų ant kurių galėtum išlieti pykti. Čia tiesiog gyvenimas, paprasti žmonės bandantys padėti tiek sau jaustis laimingesniais tiek kitiem aplink siekti tikslų. Ir tai tave pakertą, kai viskas taip paprasta, taip „žmogiška”, ir niekas nestovi už nugaros ir nesako tau kaip turėtum dabar jaustis. Juk dažnai dalykai gaunasi kitaip nei mes planavome, Ir norisi verkti, bet tiesiog negali… keista, kai savo istorijoje nesistengi per prievartą išgauti visų emocijų jos gali užlieti kaip Cunamis, ir kiek norėsiu tiek verksiu!

Tiek animacijos stiliumi, tiek veikėjų dizainais, tiek muzikiniu pasirinkimu šis anime yra labai kokybiškas ir be galo mielas. Trenk perkūnas koks jis mielas… Niekas nesijaučia primesta ar nepabaigta, nesigirdi tų standartinių liūdnų pienino natų, kai kūrėjai bando specialiai žaisti tavo emocijomis. Nors bendrai istorijos čia nėra labai daug, visas nesijaučia ištemptą. Veiksmai tiesiog nutinka ir veikėjai juda toliau savo gyvenimu. O tu lieki suvirškinti visas emocijas ir keistas gyvenimo pamokas, kurios atrodo tampą vis labiau aktualios.

Nesupraskite neteisingai, čia nėra vien „susirinkom paverkti” situacija, visas anime turi labai gera humoro jausmą. Veikėjai yra spalvoti tačiau nesijaučia lyg būtų karikatūros, humoras ateina iš pačių situacijų ir jaučiasi labai natūralus, gal net draugiškas. Čia ir slypi didžiausias šios istorijos koziris, viena akimirka gali juoktis iš kvailos situacijos, kita akimirka šiaip verki kampe atsisėdęs, trečia linksėdamas pritarinėji veikėjams, taigi emocijų linksmuosius kalnelius siūlau patirti visiems.