Įsikūnijimas Vandens Kelias Apžvalga

Aprašymas: Po konflikto tarp žmonių kolonizatorių ir vietinių Na‘vi genties atstovų, buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (akt. Sam Worthington) tapo tikru Na‘vi genties nariu ir dabar gyvena su savo nauja šeima. Bet pažįstama grėsmė sugrįžta užbaigti tai, kas buvo pradėta anksčiau ir Džeikas privalo įkvėpti Neytiri bei visą Na‘vi armiją, kad apsaugotų jų planetą.

Vizualia prasme čia viskas vėl išspausta iki pat pat maksimumo. Net neįsivaizduoju kiek čia dirbo žmonių ir kiek kiekvienai scenai buvo skirta laiko. Čia turbūt vienas geriausių variantų tarp realių dalykų ir CGI grafikos, kada viskas bene susilieją į visuma. Filmas kuriame net bandant ieškoti klaidų ar ne pagrindiniame plane vykstančio veiksmo nesuderinimo, nerandi. Atvirkščiai ne viena karta šis filmas privertė sakyti – „Okay, jūs net ir apie šita pagalvojot”. Avataras vienas realistiškiausiai perteiktų ateivių pasaulių kuriuos este matę, realistiškiausias bet tikrai ne įdomiausias…

Klausyk užduosiu tau klausima? Koks tikslas filmus rodyti 48 kadrus per sekundę? Sakot gal daugiau detalių pamatyti? Okay, o kodėl pastoviai keisti kadrų skaičių? Na jūs sakote veiksmo scenos 48 o paprastos 24… jooo… Avataras 2 daro tai visiškai atsitiktinai, nors pradžioje tai taip nesijaučia, filmo vidury tai tapo taip kvaila, kad pradėjo skaudėti akis, ir pradėjau nebesuprati koks to tikslas? Perėjimas į mažesnį kadrų greitį priverčia filmą sekundei jaustis lyg jis lagintų. Nežinau, bet apėmė jausmas, kad dvi komandos dirbo skirtingais kadrų greičiais ir iki pat filmo pabaigos nesikalbėjo vienas su kitu.

Viena pagrindinių Avataro filmų problemų man asmeniškai yra tai kad Pandoros pasaulis yra tooooks nuobodus, kad net skauda. Realiai paėmę visus čia sutiktus gyvūnus ir padarus, ir nuėmus nuo jų, na galbūt geriausiu atveju 2 pakeitimus, čia būtų vienas prie vieno tiesiog žemė. O žiūrėk koks keistas padaras, aj, sumaišiau čia tik banginis bet turintis 4 akis. Ir taip, galime sakyti, kad pagrindinė idėja yra parodyti, kad turėtume saugoti savo vandenynus… bet žinot pasakysiu, nė vienas mano kino seanse buvęs žmogus nebuvo banginių brakonierius, ir nė vienas Avataro žiūrovas nepaskyrė savo gyvenimo išgelbėti jūras ar miškus. Nežinau, šis toks „gamtos gelbėjimas” pradeda jausti labiau kaip „pažiūrėk koks aš kietas ir kaip apie viska pagalvoju” momentas, vietoj nuoširdumo…