Gyveno kartą Oto Apžvalga

Aprašymas: Oto – ant viso pasaulio niurzgantis 60-metis. Priežasčių niurzgėti jis, žinoma, turi daugybę: neseniai mirė visą gyvenimą mylėta žmona, po 40-ies metų tame pačiame darbe jį garbingai palydėjo į pensiją, o svarbiausia – aplink vyrą vieni idiotai, trikdantys nusistovėjusią tvarką. Ar bent jau taip atrodo Otui.

Aš labai nemėgstu kaip taip būna… pradedi žiūrėti kokį filmą ir jau tikiesi, kad tave bandys „priversti” kažką jausti… tačiau filmas to nedaro, ir kol tu esi praradęs savisaugą, jis pribėga ir daužo per šonus su emocijomis kurių nesitikėjai. Oto yra nieko nepatenkintas, burbuliuojantis, ir visus užknisantis senis… ir tiesa pasakius, aš irgi gan panašus burbuliuojantis senis. O dar kaimynai „per daug” pozityviai nusiteikia… Tačiau kas man patiko, ši istorija ne perteikia nė vienos pusės kaip „negerai” gyvenančios. Oto nepasitenkinimas gyvenimu nėra rodomas kaip yda, o kaip tam tikras išgyvenimo būdas. Tačiau ir sugebėjimas džiaugtis tuo ką dabar turi yra labai svarbi savybė. Situacijos čia perspaustos, bet daugelį jų lengva pritaikyti kiekvieno mūsų gyvenimui. Gyveno Kartą Oto yra toks šiltas ir paprastas filmas, jog jo pabaigoje pagalvojau – ir aš galėčiau mažiau burbuliuoti… gal taip reikia ir padaryti.

Yra aktoriai kurių pasirodymo man net nereikia matyti jog iškarto žinočiau kaip kas bus. Tokia situacija yra ir su Tom Hanks, arba kaip jį vadina draugai, Thanks. Tai toks aktorius kuris sugeba perteikti geras ir šiltas emocijas natūraliai ir neperspaustai. Nors negalėčiau pasakyti kad Tomas pats „lanksčiausias” aktorius Holivude, tačiau tam tikrus veikėjus jam net vaidinti nereikia, jis tiesiog būna tuo charakteriu. Ir galiu pasakyti kad Oto ir visi aplink jį gyvenantys filmo veikėjai labai greitai pavergė mano simpatija ir jautėsi, lyg butu, tiesiog žmones… keisti, bet tikri. O kalbant apie antraeilius aktorius ar filmo kokybę, viskas išdirbta labai gerai. Lokacijos jaučiasi lyg jose kas gyventų, o ne tik filmavimo aikštelė. Muzika atitinka šio filmo stilių ir greiti o kameros darbas, nors kažkuo nepriblokš, tačiau puikiai perduos toną.

Filmas vietoms jaučiasi lyg praranda susikaupimą ir iki šiol gan koncentruota istoriją šiek tiek pasimeta. Filmas neturi tik vieno naratyvo, jis labiau sukonstruotas iš gan trumpokų scenų, kurios beveik visos turi laiko tarpa tarp jų. Dėl šio istorijos šokinėjimo, kartais sunku suprasti kiek būtent laiko praėjo nuo prieš tai buvusios scenos – 1 diena, savaitė, mėnesis? Kadangi dar neteko žiūrėti originalaus 2015 metų filmo, tai su juo palyginti sunku. Daug kur kalbama, kad tai vienas prie vieno kopiją… Bendrai filmas nepakeis jūsų gyvenimo ar nenustebins naujomis idėjomis, tačiau tikrai nesijausite jog prašvaistėte laiką. Ir gal… tik gal… pagalvosite, jog vis dėl to reiktų mažiau bumbėti…