Everything Everywhere All At Once

Aprašymas: Senstanti kinų imigrantė patenka į beprotišką nuotykį, kur tik ji viena gali išgelbėti pasaulį nuo blogio. Tyrinėdama kitas paralelines visatas ji atras ne tik būdą kaip kovoti, bet ir pažins save daug geriau.

Šis humoras yra labai stiprus, nors negalėčiau pavadinti jo „susiimk už pilvo” tipo humoru. Tačiau pačios idėjos ir taip kaip jos įgyvendinamos sukelia tokia didelę šypseną, kad atrodo žandikaulis susirakins. Esate kada matę filmą su kokiu vienu random juokelių kuris panaudotas ir pamirštas. O čia filmas kur kiekvienas net ir mažiausiais elementas yra ne tik panaudojamas bet ir dar patobulinamas kiekvieną kartą. Šį kūrinį Reiktų žiūrėti du kartus vien tam, kad pamatytum viską ką netyčiai praleidai pradžioje. Kiekvieną kartą kai jau maniau – viskas, čia TOPAS, net nežinau kaip kažką keistesnio ir kvailesnio galima sugalvoti – filmas manę paimdavo ir pastatydavo į vietą sugebėdamas sukurti… na turbūt vieną iš originaliausių kovos ir humoro prikimšta filmą – vienintelė mintis – „pakartot, prašyčiau”.

Ar tenka jums kartais žiūrint filmą pagalvoti „po velnių, kokia tai gera mintis”? Tai gali būti ir ne pats geriausias filmas, tačiau vien tos idėjos iš karto praskaidriną viską, lyg atsakymo ir neprašiai tačiau gavai net per gerą ir dar su kaupu. Šitas filmas tai yra tas jausmas tiktai NON-STOP, kol bandai suvirškinti vieną įdomią sistemą ar paaiškinimą, filmas jau į tave meta dar 3 konceptus. Tiesa pasakius visko čia tiek daug, jok sunku po pirmo karto net viską sugaudyti, na bent jau pavadinimą šiuo klausimu filmas atitinka 100%. Vis dėl to labiausiai įstrigo pabaiga, kuri neturi vieno atsakymo ar vieno blogo veikėjo, parodydama, kad žmonių ryšys visada veikia dviem frontais ir, kad kartais reikia „gero papurtymo”, tam jog sudėliotum viską į savo vietas.

Kaip sukurti filmą kuris būtų apie net neaprėpiamus konceptus, tokius kaip multi-visatos ir skirtingos realybės, tačiau kartu turėti labai jaukią ir paprastą istoriją? Ne aš jums neatsakysiu, nes net sunku įsivaizduoti nuo ko reikėtų pradėti, galva atrodo susprogs vien galvojant kiek visko suplanuoti reikėjo į priekį. Kad ir kokios keistos idėjos čia plūduriuotų, visas pagrindinis istorijos inkaras yra paprasta šeimos drama. Tiesa pasakius, tokia paprasta, jok kiekvienas galės susitapatinti su šiais veikėjais. Pamenat ankščiau, kaip tėvai jūsų nesuprasdavo, ar dabar, kaip vis neprisiruošiat paskambinti namo… Filmo galas turi tokių stiprių emocinių scenų, kad jau norėjau prašyti – gal gana manę taip daužyti? Ir kas man dar svarbiau, jog tos scenos nebuvo perspaustos ar per daug dramatiškos… viskas jautėsi nuoširdžiai…