Doctor Strange in the Multiverse of Madness

Aprašymas: Daktaras Streindžas susiduria su paslaptinga paaugle mergina iš savo sapnų, kuri gali keliauti po įvairiausius pasaulius. Tačiau ji negali pilnai kontroliuoti savo galių, tad turi kovoti su įvairiomis grėsmėmis. Straindžas stoją ginti merginos nuo piktų jėgų įskaitant jo paties versijas iš kitos visatos, kurios grasina išnaikinti milijonus iš visos multivisatos.

Daugelis filmo idėjų įdomios ir gerai suveikia šioje istorijoje. Nors ne visi aspektai jaučiasi vienodai išvystyti ir kai kada labiau tiesiog „prabėgom” įdėti, bendrai tikrai nežinojau kas nutiks toliau. Na aišku kas bendrai nutiks, geriečiai laimės ir blogiečiai pralaimės, bet kiekviena nauja scena atnešdavo nežinomybės banga, kada kūrėjai gali leisti sau daugiau eksperimentuoti tiek su veikėjais tiek su stilistika. Taip, tai dar vienas Marvel visatos filmas, tačiau leidžiantis sau turėti tą būtiną dalelę unikalumo. Nors iš pradžių bijojau, kad daktaras Streindžas liks nuošalėje savo filme, taip nenutiko. Ir kiekvienas veikėjas turėjo savo nedidele istorijos arką ir nesijautė lyg valgo visą jūsų laiką. Na gerai, pripažinsiu, girdint naujos veikėjos – Amerikos, vardą, tekdavo šiek tiek susijuokti… AMERICA NEEDS OUR HELP, nu come on…

Kiek mėgausitės filmu priklausys dar ir nuo to kiek mėgstate Sam Ramy kaip direktorių, jei žiūrėjote Evil Dead ar 2000tūjų Spider Man filmus, čia jausis labai pažįstamas braižas. Tiek siaubo elementai, tiek keisti efektai labai tinka tokio pobūdžiui filmui iš kurio būtent tokio keistumo ir tikiesi. Ir jei atvirai, tai norėjau šių elementų daug daugiau, jau kažkur įsivaizduoju koks šitas filmas būtų jei būtų 100% siaubo filmas, ir manau, kad būtų gan unikali patirtis – siaubo multivisatos. Bendrai balansas tarp Marvel stiliaus filmo ir keistos siaubo/humoro visatos išlaikomas balansuotai, o plius atsakomi kai kurie šioje franšizėje likę klausimai.

Įsivaizduoju kaip yra sunku sukurti kažką unikalaus ar kitokio tačiau vis tiek įtilpt į jau dešimtmetį egzistuojančius Marvel rėmus. Juk jei filmas bus visiškai skirtingas, nelabai galėsi jo įdėti į savo Grant Visatos Planą, tad čia suprantu kiek apribojimų toks kūrinys kaip Daktaras Streindžas turės. Bet ar niekas nepavargo nuo to „viskas viename pasaulyje” kratinio? Kada viskas turi būti sujungta, papasakota, turėti savo prieš istoriją ar dar kokį Š. Na bet tai nesvarbu, labiausiai filmą smukdo tai, kad jis jaučiasi kartu ir per ilgas ir išsimėtęs į visas puses. Idėjų yra daug, ir gerų, bet jos jaučiasi labai nevienodai išvystytos ir link pabaigos pradedi jausti filmo trukmę. Be to, artefaktai ar knygos kurie yra arba visiškai blogi arba visiškai geri, toks senas ir nusibodęs konceptas…